Ei, atsiprašau, ar galima būtų lyžtelti Jūsų ausį?
Taip jau nutinka, kad važiuoju miesto viešuoju transportu. Tai yra blogai, nes šalta ir dažnai nėra taip konfortabilu, kaip norėtųsi. Kitavertus, važiuojant miesto transportu, kyla tam tikrų minčių, kurias trumpai ir norėčiau iliustruoti.
a. Niekuomet neskambinu numeriu, kuris tušinuku būna išbraižytas ant gretimos sėdimos vietos odos ar centu išraižytas ant stiklo. Schema tokia: “vardas + telefono numeris”. Kada nors prižadu tai padaryti ir pasidalinti įspūdžiais.
b. Šį kartą mano vaizduotė mane patį kiek stebina. Viešąjame transporte yra pakabinta tokia instrukcija. Ji informuoja mus apie tinkamą/deramą elgesį. Toji dešiniajame kampe man visuomet asocijuojasi su draudimu lyžtelti kito asmens ausį.
– Ei, atsiprašau, ar galima būtų lyžtelti Jūsų ausį?
– Ne!
viešasis transportas-instrukcija
Tuomet prisimenu ”Demon vs Heartbreaker” vaizdo klipą.
…”kad berniukai tik po savo piešiniais taguotų”
Šių (2009-ųjų) metų pirmosiomis valandomis Vilniuje, po Spragtuko ir Šviesos ministerijos Katedros aikštėje, teko pėsčiomis keliauti į vadinamąjį afterparty. Kadangi buvo tokia didi (čia palieku vietos interpretacijai ir diskusijoms) šventė, tai fotoaparatas buvo viena iš būtiniausių priemonių tą vakarą. Jis pasitarnavo ir mūsų blogui, nes pakeliui užmačiau šį puikų trafaretinį graffiti:
Kas dažnai einat pro planetariumą, turbūt jau matėt šį piešinį, bet negalėjau jo neįsiamžint. Ypač dėl eiliuoto posmelio šalia mergaitės.. 
Pienas ne bet kam!
Jau aprašytieji švečiamieji milteliai turi draugą. Susipažinkite ir Jūs: Rokiškio pienas! Jis skirtas ne bet kam, ne šiaip pienburniams ar eiliniams vartotojams, o ROFESIONALAMS IR MĖGĖJAMS!
Skanaus!
Gedimino pilis on sale!
Valstybė susiveržia diržus ir taupo: parduodama Gedimino pilis.
Visai neseniai radau tuziną skelbimų viename rajone. Juose siūloma įsigyti nekilnojamojo turto. Vieta gana patraukli - miesto centre, miškinga, kalnuota. Apartamentai turi nemažą kiekį patogumų. Ir draugams būtų nesunku paaiškinti, kur mane galima aplankyti. Pralinksmino mane šis radinys.
O dabar apie tai, ką šie numeriai ir plakatas komunikuoja. Tai yra vibe internetinis projektas. Rašai sms žinutes, šios patenka į tinklapį, kiti skaito ir komentuoja arba ne. Pramoga?!! Ką veiki, ką pamatei, kaip nusikeikei ir pan. Išmėginau. Veikia. Realiu laiku. Vertinu beveik bet kokią iniciatyvą, ypatingai jei dar galiu ir šypseną išspausti, tačiau turiu pripažinti, kad paslauga nėra man, todėl prisidedu prie skelbimo pastebėjimo ir parduodamos Gedimino pilies… Might be some day it gonna happen 
Belgija. Briuselis – dar viena apžvalgyta sostinė.
Kaip jau rašiau ankstesniame įraše, neseniai lankėmės Olandijoje. Iš ten autobusu patraukėm į Briuselį. Paskutiniu metu nebegaliu ramiai vaikščioti gatvėmis, nes vis dairausi gatvės menų.
…menai.. dabar galvoju, kad esti labai subjektyvus dalykas ir kiek glumina mane. Kas vienam menas, kitam gali atrodyti visiškas šlamštas, nesąmonė. Mano akį patraukia keletas dalykų, tačiau nebūtinai tai turi būti menas ir patraukti Jūsų akis. Todėl išsamesnis fotoreportažas kaip ir visuomet – flickr‘e, o toliau įraše tai, apie ką aš čia šiandieną. Apie Briuselį ir jo gatvės menus.
Pirmiausia, ką išskirčiau, tai yra seksualioji katytė ant dviračio. Ji pasirodė įdomesnė gal dėl to, kad gatvės instaliacija – itin retas dalykas (bent jau Lietuvoje).
Vienoje gatvelėje aptikom muzikos įrašų parduotuvę, kuri buvo išpuošta ne kuo kitu, o trafaretiniu (stencil) graffiti. Bent jau man šis sprendimas patiko. Tai dar vienas iš pavyzdžių, kad street art’ą galima naudoti ir komerciniams tikslams.
Gana daug namų šoninių sienų buvo su dideliais piešiniais. Neįsivaizduoju, ar tai kažkokia reklama, ar šiaip papuošimai, ar apskritai kažkas norėta jomis pasakyti, tačiau akį patraukė (ne dėl kažkokio išskirtino grožio..turbūt dėl jų dydžio nebuvo įmanoma jų nepastebėti).
Sienos
Kaip ir daugumoje miestų, taip ir Briuselyje, daugybė stulpų, ženklų ir pan. nusėti lipdukais. Čia vienas įdomesnių:
Ganja’s sostinė – Amsterdamas. O kas ten?
Lapkričio mėnuo. Kelionė į Olandiją. Pirmiausia – Utrechtas, vėliau – Amsterdamas.
Po ilgų pasivaikščiojimų po tikrai puikų miestą, Madame Tussaud, Amsterdam museum of horror ir pribloškiantį SEX’o muziejus bei greito maisto restoranus ėjome ieškoti hostel’io nakčiai.. Mūsų nusivylimui, jie buvo kažkur užslėpti. Tačiau kuo daugiau apeitų gatvelių, tuo daugiau nuotraukų mūsų blog’ui.
Galų gale užtikome potencialią vietą mūsų nakvynei. Jos savininkas plėšikiškai užsiprašė 21 eurų už siaubingą kambarį. Aišku, pabėgome iš ten, tačiau išpešę šiokios tokios naudos sau: lipdukais apklijuotų durų foto.
Taip tolstant nuo centro, aptinkame vis daugiau menų.
Akį patraukia ir spalvotas hipių – gėlių vaikų – autobusiukas.
Neįmanoma neatkreipti dėmesio į beveik ant kiekvieno kampo priklijuotus plakatus su avinu (ar kokiu ten žvėrim), kviečiančiu laužyti taisykles, drąsinančiu būti kitokiu ir t.t. Deja, Eindhovene, važiuojant į oro uostą, išsiaiškinau, kad tai ne žmones padrąsinančios ar įkvėpiančios žinutės, kaip aš maniau… o tai tik.. interneto reklama! Taigi Street art’as gali būti ir viena iš rinkodaros dalių (drįsčiau teigti, kad šiuo atveju, – iš tų geresnių dalių).
O ar niekas iš jūsų nėra pasigedęs, pavyzdžiui, kėdės kojos? Vat Amsterdame kažkas jos pasigedo (iškart atsiprašau už nuotraukos kokybę).
Nakčia patraukėm į Red Light District.. O ten jau fotografuoti ale negalima.
O kitas foto, darytas prieš tai, rasite mūsų flickr.
Elektroninis interviu su Emiliu ne iš Lionebergo, iš Pekino!
Kol susipratau, kaip ten, kas ten…Šiaip Emilis laikinai Pietų Korėjoje reziduoja. Pasiklausiau pirmųjų įspūdžių: „na, ir kaip ten, Korėjoje?“. Jis atsakė kažkaip taip: “Aplinkui žmonės maži kaip meškos, šiandieną suvalgiau lygiai tris kates…labai gerai čia…“. Tiksliai nepamenu, bet atsakymai kaip visuomet – lakoniški ir taiklūs.
Jo tinklaraštyje http://emilioblogas.wordpress.com radau šitai: “Jokių reklaminių stendų, naktį kiekviename bute deganti šviesa (nėra kur eiti vakare), nesuvokiamas ir gerokai bauginantis Didžiojo Vado kultas ir aštrus tarybinis kvapas”. Aš jo ir klausiu painformuoti daugiau art.outside. apie Šiaurės Korėją pasižadėjo artimiausiu metu, o įspūdžiais pasidalino iš Pekino.
Apie Pekiną.
Mao ir jo bendražygių akys nebežaibuoja cenzūra taip stipriai, kaip anksčiau. Didžioji dalis Pekino, laukinio ir nelaukinio, menų glaudžiasi „district 798“, buvusioje karinių gamyklų zonoje. Trafaretai labai draugiški užsieniečiams, beveik visi turi angliškus subtitrus.
Apie nuotraukas:
Statybininkų veidai – tai čia plytos. Tokių galima nusipirkti ir savo namą pasistatyti, jeigu nori. Šioje nuotraukoje yra įėjimas į galeriją.
Ten kur parašyta Hmmmmmm… tai šalia kiniškas prierašas – geriau prieš statant pagalvoti.
„No thinking“ aiškinti nereikia.
O koks gatvės menas ten kažkur?
Gal ir ne kitoks, o gal visiškai kitoks ir net nepanašus į gatvės meną. Nuobodus? Gal kažkam pasirodys ir taip. Drąsus? Bent jau man taip atrodo. Nesuprantamas? Kai kam. Ir taip toliau ir panašiai. Nuspręskit patys. Artoutside kviečia pasižvalgyti į tai, ką pamatėme būdami svečiose šalyse. Visos nuotraukos yra mūsų pačių padarytos, todėl copyright’as belongs to us
pradėsime nuo Islandijos, laukite daugiau!
Kaklaraištį galima užsirišti 3 būdais
Gyvas, dainuojantis, staiga atsiradusęs pasirodymas
Tiesiog skalbia
daugiau nuotraukų rasite Flicker’yje!
Jie yra universalūs ir yra citrinos kvapo, jie švečia kaip reikiant
Kai kuriems firminiams ženklams šitai tinka ir suteikia tam tikro žavesio. Čia gal tokia apgalvota rinkodaros strategija, sustiprinti šūkį “Praktiški žmonės renkasi “X” ” ir įtikti tam tikrai specifinei auditorijai. Mano dėmesį juk atkreipė.
Šitai susiję su art.outside, nes šitai puošia mano virtuvę ir šičia būta kažkieno kūrybos.
Tags: aromatas, citrinų kvapas, gera kokybė, Norfa, praktiški žmonės, sąmojis, rinkodara, strategija, universalumas, tikslinė auditorija, švečiamieji milteliai, Airija, žema kaina.
Stalų užrašai – štai apie ką aš šiandieną
Šiandieną galvoju, kiek destruktyvios jėgos atsiranda paskaitų metu klausytojams. Šį savo potencialą jie puikiai demonstruoja čia pat esamuoju laiku atsirandančia kūryba ant auditorijos suolų suolelių. Stalų užrašai – štai apie ką aš šiandieną.
Įdomu, ar tie, kurie dėsto, žino, kaip įkvepia klausytojus savo kalbomis ir kokius “perliukus” [pa]ruošia išleisti į pasaulį.
Yra tokia nuomonė, jog universiteto misija yra suteikti platų teorinį išsilavinimą (kas yra pakankama prabanga) ir ugdyti sąmoningą žmogų, gebantį prisitaikyti prie šiandieninio pasaulio iššūkių: pasinaudoti galimybėmis ir įveikti grėsmes? Šiandieną, stebint stalo užrašus, šie nė iš tolo nesukėlė kažko panašaus, kas kuria gerą, tinkamą ir teigiamą aplinką šiai universiteto misijai įgyvendinti. Ir nežinau, ar tai dėstytojų, ar klausytojų problema. Tai palieku vertinti tau.
Būtų labai įdomu kada atlkti tyrimą: palyginti įvairių fakultetų stalo užrašus ir įvertinti, ką šie komunikuoja apie studijų aplinką, klausytojų lūkesčius bei universiteto deklaruojamą poziciją. Galbūt kada nors.
nekenčiu kai ko
Post s. ir nieko nieko asmeniško prieš ar už. Lieku stebėtojas.
R. Pranaitis yra VU, Informacijos ir komunikacijos katedros docentas, informologijos studijų programos koordinatoris.
Dėstomi dalykai: informatika, informacinės technologijos, kompiuterinės leidybos sistemos, kompiuterinė grafika…
L. Stundžė yra VU, Informacijos ir komunikacijos katedros lektorė, daktarė. Dėstomi dalykai: komunikacijos įgūdžiai komunikacijos vadyba, lyčių komunikacija.
A. Budrevičius yra VU, Informacijos ir komunikacijos katedros docentas. Dėstomi dalykai: kognityvinės informacijos sistemos, semiotika, multimedia sistemos, duomenų analizė ir prognozavimas, žinių teorija, kognityvistika, hermeneutika, duomenų analizė ir prognozavimas.
