art.outside’s Weblog

Šių (2009-ųjų) metų pirmosiomis valandomis Vilniuje, po Spragtuko ir Šviesos ministerijos Katedros aikštėje, teko pėsčiomis keliauti į vadinamąjį afterparty. Kadangi buvo tokia didi (čia palieku vietos interpretacijai ir diskusijoms) šventė, tai fotoaparatas buvo viena iš būtiniausių priemonių tą vakarą. Jis pasitarnavo ir mūsų blogui, nes pakeliui užmačiau šį puikų trafaretinį graffiti:

Kas dažnai einat pro planetariumą, turbūt jau matėt šį piešinį, bet negalėjau jo neįsiamžint. Ypač dėl eiliuoto posmelio šalia mergaitės..

Kaip jau rašiau ankstesniame įraše, neseniai lankėmės Olandijoje. Iš ten autobusu patraukėm į Briuselį. Paskutiniu metu nebegaliu ramiai vaikščioti gatvėmis, nes vis dairausi gatvės menų.

…menai.. dabar galvoju, kad esti labai subjektyvus dalykas ir kiek glumina mane. Kas vienam menas, kitam gali atrodyti visiškas šlamštas, nesąmonė. Mano akį patraukia keletas dalykų, tačiau nebūtinai tai turi būti menas ir patraukti Jūsų akis. Todėl išsamesnis fotoreportažas kaip ir visuomet – flickr‘e, o toliau įraše tai, apie ką aš čia šiandieną. Apie Briuselį ir jo gatvės menus.

Pirmiausia, ką išskirčiau, tai yra seksualioji katytė ant dviračio. Ji pasirodė įdomesnė gal dėl to, kad gatvės instaliacija – itin retas dalykas (bent jau Lietuvoje).

Vienoje gatvelėje aptikom muzikos įrašų parduotuvę, kuri buvo išpuošta ne kuo kitu, o trafaretiniu (stencil) graffiti. Bent jau man šis sprendimas patiko. Tai dar vienas iš pavyzdžių, kad street art’ą galima naudoti ir komerciniams tikslams.

Gana daug namų šoninių sienų buvo su dideliais piešiniais. Neįsivaizduoju, ar tai kažkokia reklama, ar šiaip papuošimai, ar apskritai kažkas norėta jomis pasakyti, tačiau akį patraukė (ne dėl kažkokio išskirtino grožio..turbūt dėl jų dydžio nebuvo įmanoma jų nepastebėti).

Sienos

Kaip ir daugumoje miestų, taip ir Briuselyje, daugybė stulpų, ženklų ir pan. nusėti lipdukais. Čia vienas įdomesnių:

Lapkričio mėnuo. Kelionė į Olandiją. Pirmiausia – Utrechtas, vėliau – Amsterdamas.

Po ilgų pasivaikščiojimų po tikrai puikų miestą, Madame Tussaud, Amsterdam museum of horror ir pribloškiantį SEX’o muziejus bei greito maisto restoranus ėjome ieškoti hostel’io nakčiai.. Mūsų nusivylimui, jie buvo kažkur užslėpti. Tačiau kuo daugiau apeitų gatvelių, tuo daugiau nuotraukų mūsų blog’ui.

Galų gale užtikome potencialią vietą mūsų nakvynei. Jos savininkas plėšikiškai užsiprašė 21 eurų už siaubingą kambarį. Aišku, pabėgome iš ten, tačiau išpešę šiokios tokios naudos sau: lipdukais apklijuotų durų foto.

Taip tolstant nuo centro, aptinkame vis daugiau menų.

Akį patraukia ir spalvotas hipių – gėlių vaikų – autobusiukas.

Neįmanoma neatkreipti dėmesio į beveik ant kiekvieno kampo priklijuotus plakatus su avinu (ar kokiu ten žvėrim), kviečiančiu laužyti taisykles, drąsinančiu būti kitokiu ir t.t. Deja, Eindhovene, važiuojant į oro uostą, išsiaiškinau, kad tai ne žmones padrąsinančios ar įkvėpiančios žinutės, kaip aš maniau… o tai tik.. interneto reklama! Taigi Street art’as gali būti ir viena iš rinkodaros dalių (drįsčiau teigti, kad šiuo atveju, – iš tų geresnių dalių).

O ar niekas iš jūsų nėra pasigedęs, pavyzdžiui, kėdės kojos? Vat Amsterdame kažkas jos pasigedo (iškart atsiprašau už nuotraukos kokybę).

Nakčia patraukėm į Red Light District.. O ten jau fotografuoti ale negalima.

O kitas foto, darytas prieš tai, rasite mūsų flickr.

Kol susipratau, kaip ten, kas ten…Šiaip Emilis laikinai Pietų Korėjoje reziduoja. Pasiklausiau pirmųjų įspūdžių: „na, ir kaip ten, Korėjoje?“. Jis atsakė kažkaip taip: “Aplinkui žmonės maži kaip meškos, šiandieną suvalgiau lygiai tris kates…labai gerai čia…“. Tiksliai nepamenu, bet atsakymai kaip visuomet –  lakoniški ir taiklūs.
Jo tinklaraštyje http://emilioblogas.wordpress.com radau šitai:  “Jokių reklaminių stendų, naktį kiekviename bute deganti šviesa (nėra kur eiti vakare), nesuvokiamas ir gerokai bauginantis Didžiojo Vado kultas ir aštrus tarybinis kvapas”. Aš jo ir klausiu painformuoti daugiau art.outside. apie Šiaurės Korėją pasižadėjo artimiausiu metu, o įspūdžiais pasidalino iš Pekino.

Apie Pekiną.

Mao ir jo bendražygių akys nebežaibuoja cenzūra taip stipriai, kaip anksčiau. Didžioji dalis Pekino, laukinio ir nelaukinio, menų glaudžiasi „district 798“, buvusioje karinių gamyklų zonoje. Trafaretai labai draugiški užsieniečiams, beveik visi turi angliškus subtitrus.

Apie nuotraukas:
 
Statybininkų veidai –  tai čia plytos. Tokių galima nusipirkti ir savo namą pasistatyti, jeigu nori. Šioje nuotraukoje yra įėjimas į galeriją.

 
Ten kur parašyta Hmmmmmm… tai šalia kiniškas prierašas –  geriau prieš statant pagalvoti.

„No thinking“ aiškinti nereikia.

Šį kartą norėčiau padaryti nedidelį ekskursą po Ukmergės miestą. Tiems, kas dar nėra buvę, pasakysiu – Ukmergė – gražus kraštas (negiriu, noriu paakinti patiems tuo įsitikinti) Na, gražu ten, nors grožį kiekvienas kuriame ir įsivaizduojame savaip. Išėjau apžvelgti, ką kas piešia Ukmergėje. Ir atradau, pastebėjau įdomių dalykų, stebėdamas architektūrą Ukmergėje. Vieniems pastatai gali atrodyti gražūs tokie, kokie jie yra, kitiems – atvirkščiai, norisi prisidėti prie bendrosios estetikos. Pastarieji juos tobulina į pagalbą pasitelkę dažų flakonėlius, juodus markerius ir žinomų charizmatiškų politinių veikėjų galvas – iškirptus trafaretus. Piešiama, klijuojama, rašoma įvairiausia kūryba, kuri „padidina“ pastato vertę. Gali skambėti paradoksaliai, tačiau sklinda kalbos, jog populiaraus gatvės atlikėjo Banksy darbais išpuoštas namas kainuoja kur kas daugiau nei paprastas, nudažytas statybininko.  Taip pat ganėtinai paradoksalu ant žydų architektūros pastato sutikti šiai tautai gana priešišką politinį veikėją. Galbūt kažkam ponas Hitleris pasirodė „savas“, galbūt kažkas nelankė istorijos pamokų arba šitaip išreiškia savo mini „protestą“. Kaip ir minėjome ,tokiems protestams reikšti gatvės kūryba yra itin palankus būdas, kadangi susilaukia tam tikro visuomenės dėmesio, kūryba yra vieša.  Man visai patiko, kita vertus, šis dėdė kaip ir mergaitė su torpeda galėtų likti istorijos vadovėliuose, o ne ant reprezentacinių Ukmergės pastatų. Keletas pavyzdžių.

 

Jei tokie piešiniai sukelia šypseną man ar pro šalį pėdinančiam asmeniui, tai tokių emocijų jie tikriausiai nekelia pastato savininkui ar „gatvės kūrybos“ valytojams.

 

 

Dar keletas trafaretinio meno pavyzdžių – tai, kas užkliuvo už mano akies. Šiuos trafaretus pamatyti yra ganėtinai sudėtinga.

 

Tiek ir žymiai daugiau kūrybos galima drąsiai pamatyti kelias valandas vaikštinėjant po Ukmergę. Žinoma, dar kiek politinių idėjų, „buvusių artėjančių“ ir jau praėjusių rinkimų proga. Kas kelis žingsnius ant kas trečio stulpo galima sutikti šį prilipdytą lipduką, skatinantį žmones eiti išreikšti savo valią. Na ir pilietiški ukmergiškiai, ne?

 

STREET ART – tai bet koks viešoje erdvėje – „gatvėje“ – besivystantis menas. Paprastai šis terminas naudojamas, norint šiuolaikinius „gatvės“ kūrinius atskirti nuo vandalizmo (piktybinio svetimo privataus ar valstybinio turto griovimo, naikinimo, kuomet sienos, šaligatviai, langai ir pan. yra piktybiškai aprašinėjami, apipaišomi ar kitokiu būdu „paliečiami“), tačiau net ir jie dažnai yra kūrėjų saviraiškos priemonė, norint išsakyti nepasitenkinimus politika, opia socialine problema ar išreikšti protestą.

Terminu street art galima apibrėžti: Tradicinį graffiti, Stencil graffiti, Sticker art, Wheatpasting, Street poster art, 3D street art, Video projection, Street installation, Art intervention, Flash mobbing, Guerrilla art.

• Tradicinis graffiti. Jis jau egzistuoja nuo seniausių laikų, pavyzdžių galima atrasti Senovės Graikijoje ir Romos imperijoje. Tai gali būti bet kas: nuo paprasčiausio greitomis nukeverzoto piešinio ar užrašo iki įmantraus, sudėtingos technikos, modernaus piešinio an t sienos. Dažnai tokie meno kūriniai laikomi vandalizmu, nes jie atlieka mi be t urto (ant kurio yra piešiama) savininko leidimo. Kartais graffiti naudojami norint išreikšti socialinius ar politinius pranešimus.

• Stencil graffiti („trafaretinis graffiti“). Jo atsiradimas siejamas su paryžiečiu Blek le Rat (1981 m.). Jis norėjo išsiskirti iš kitų graffiti kūrėjų, todėl sumąstė šią naują techniką. Tai kita graffiti galima atkurti tą patį paveiksliuką ar užrašą daugybę kartų. Kartais trafaretai naudojami norint pridėti daugiau spalvų ant to paties piešinio ar sukurti gilumo įspūdį. Ši gatvės meno rūšis taip pat, kaip ir tradicinis graffiti, dažnai naudojama perduoti politinę žinią ar idėją.

• Sticker art (arba angl. sticker bombing, slap tagging, sticker tagging) („lipdukų menas“). Tai viena iš gatvės meno rūšių, kurioje paveiksliukai ar užrašai perteikiami naudojant lipdukus. Naudojant šią techniką galima akimirksniu užklijuoti bet kokį piešinį ar užrašą bet kurioje vietoje. Be to, taip padaroma mažiau žalos turtui (pavyzdžiui, norint pašalinti).

• Wheatpasting (arba angl. potato paste, flour paste, rice paste, Marxist glue ar paprasčiausiai paste). Tai yra skysti klijai, nuo seniausių laikų naudojami įvairiems menams ar amatams, pavyzdžiui: knygų įrišimui, koliažams, „papjė mašei“ – kietai medžiagai iš popieriaus masės... Taip pat jie naudojami popierinių skelbimų, plakatų klijavimui ant sienos. Šie klijai daromi iš vandens ir mi ltų. Jie yra sumaišomi ir kaitinami iki tol, kol sutirštės. Įvairūs subkultūrų šalininkai, kaip antai, hip-hop’o atstovai, pankai, anarchistai, ar vienos, ar kitos politinės jėgos atstovai šią priemonę naudoja propagandai ar šiaipiliustracijoms priklijuoti įvairiose miesto vietose, paprastai naktimis (neteisėtai) ant svetimo turto, dažniausiai netoli viešojo transporto zonų.

• Street poster art („gatvės plakatų menas“). Tai viena iš graffiti rūšių, kai grafika piešiama ant laikraščio plonumo popieriaus ir vėliau klijuojama ant sienų. Dažniausiai naudojami skysti klijai, kaip ir wheatposting’e – taip tokie darbai sunkiau nuplėšiami. Savo išvaizda šie piešiniai dažniausiai primena tradicinius plakatus.

(…to be continued…)